Istorija apie snarglių
Pagrindinis Whatafork virtuvės reklamos šefas, kol dar nebuvo reklamos šefu, o tik mažu snarglium, susidomėjo, tos virtuvės paslaptimis. Gal pradėjo ir ne nuo to galo, o gal ir nuo to. Niekas dabar jau nebežino. Pirmiausia, buvo paišomos spintelės. Viskuo. Piešė logotipus, kūrė prekės ženklus, sėdėdavo naktimis prie produkto dizaino. Būdavo ir tokių piešinių, kurie nepatikdavo klientams ir snarglius juos degindavo toje pačioje virtuvėje. Tiesiog mesdavo į kepimo skardą ir užsukdavo 220o . Dūmai verždavosi per kaminą kairinėje namo sienoje ir tik jis vienas suprasdavo, kad ilgas darbas ir pastangos skrodžia miesto padanges. Niekada, dabar jau šefas, nenuleisdavo nosies. Stengėsi tik dar labiau. O po to ir labai labai. Taip, po kelių šimtų tūkstančių darbo valandų, orkaitėje apsigyveno voras ir sumezgė ten kelis voratinklius. Turėjot suprasti, kad į orkaitę nebebuvo ką mesti. Kokie geri tapo tie darbai, kurie puošė virtuvės spintelių stalviršius!
Bet tada iškilo kitas galvos skausmas. Dar pamiršome paminėti, kad tuo laikotarpiu snarglius tapo marketingo virtuvės jaunesniuoju šefuku. Grįžkime prie galvos skausmo. Sukurti darbai ne visada buvo naudojami tinkamai. Plyšo širdis žiūrint, kaip logotipas atsiduria kartu, na tarkim, su kojinėmis. Čia taip pat kaip balti skalbiniai neskalbiami su juodais. Taip taip – naujas iššūkis šefukui – dirbti su prekės ženklų priežiūra. Parodyti kaip juos naudoti, kaip juos saugoti, kur kada ir kaip padėti. Pats nenujausdamas šefukas kopė karjeros laiptais aukštyn. Dabar turėjo po du galingus įrankius savo abiejose kišenėse – dizainą ir brandingą.
Ir toliau, kaip visi, taip ir mūsų šefukas, gyvenime nuolatos patyrė amerikietiškų kalnelių sindromą: iš pradžių džiaugsmus (nes pirmiausia reikia pakilti), o tada liūdesius (nes tada jau reikia nusileisti). Pakylėtas, pilnom kišenėm, orkaitę apleidęs voratinkliais, suprato, kad visi darbai ir rūpestis jais yra niekas, jeigu apie tai nežino kiti. Mes nesakom, kad nebūna išimčių, bet džiaugtis vienam, tikrai ne taip smagu, nei dalinantis tuo džiaugsmu su kitais. Tuo labiau marketingo virtuvės tikslas ir yra, kad kažkas toli, už jūrų marių, vandenynų, arba tiesiog kažkas iš gretimo namo sužinotų apie tą sukurtą ir rūpestingai prižiūrimą stebuklą. Komunikacijos makaronai pynėsi, vyniojosi ant šefuko rankų, kol jis bandė padaryti plonus gražius ir lygius. Šį kartą nesėkmingus atiduodavo orkaitėje gyvenančiam vorui, kuris mūsų turimais duomenimis, paskui neblogai pralobo, atidaręs savo makaroninę. Supraskit, tas trečias elementas – komunikacija – mūsų šefukui buvo tarsi auksinis šefo peilis, kurį įgudęs valdyti tapo tikru marketingo virtuvės šefu.
Na, o toliau viskas vyko labai paprastai. Sutikęs išpampusį vorą, vieną dieną gavo daug patarimų ir pastūmėjimą atidaryti savo marketingo virtuvę. Taip, tokią, į kurią galėtų kreiptis visi: nuo mažiausių bėdelių turinčių (tie, kurie moka tik kiaušinį išsikepti) iki patyrusių virtuvėje, kurie nebesusitvarko, kuriems reikia pagalbos, arba tų, kurie neturi laiko patys gaminti. Ir mums nesvarbu, kuris iš čia paminėtų esat Jūs, o gal ir nepaminėjom kažko. Parašykit, pasikalbėsim marketingo virtuvėje, šefukas paruoš pyragėlių su maloniųjų pokalbių įdaru. :*